... , m., die Einwohner von Ninive, die Niniviten, Prud. cath. 7, 131. ... ... 2 Vulg. Matth. 12, 41 u.a. – B) Nīnivīticus , a, um, ninivitisch, Hieron. in Isai. 3, ...
fīnio , īvī, ītum, īre (finis), I) tr. ... ... – b) insbes.: α) enden = sterben, sic Tiberius finivit octavo et septuagesimo aetatis anno, Tac. ann. 6, 50 extr. – ...
prae-fīnio , īvī u. iī, ītum, īre, ... ... . – praef. m. folg. Acc. u. Infin., larices caedi praefinivit, Plin. 16, 190. – non praef. mit folg. quo minus ...